Legenda apie Neringą (5 variantas)

Prieš kelis šimtmečius, kai pagonys prūsai buvo laisvi ir laimingi, Kuršių salose, išsidėsčiusiose nuo Sambijos į šiaurę, gyveno maža kuršių gentis. Iš pietų šią gentį saugojo galingi sembai, o iš kitų pusių supo vanduo. Kariauti jie neturėjo su kuo. Žemės dirbti negalėjo, dėl nederlingo ir smėlėto dirvožemio, tačiau geri žvejai buvo. Gyveno kuršiai laimingai, nieko nestokodami. Tik nelaimingas buvo jų vadas Karvaitis, kurį dėl aukšto jo ūgio Didžiuoju vadino. Jis turėjo viską, ko reikia ramiam ir laimingam gyvenimui – atsidavusius pavaldinius, didelius ir stiprius rūmus, gražią žmoną. Tik va, vaikų Karvaitis neturėjo. Ir jokios maldos, aukos dievams nepadėjo – vaikų vis nebuvo.

Kartą bemedžiodamas Karvaitis nušovė elnią. Jau ruošėsi jis doroti savo laimikį, kai pamatė netoliese po liepą stovintį senuką ilgais baltais plaukais.

- Sveikas, Didysis Karvaiti, kuršių vade, - pasisveikino nepažįstamasis.

- Sveikas, - atsakė Kravaitis. – Kas esi, seni? Aš tavęs nepažįstu.

- Bet aš tave pažįstu. – Pasakė senis. - Ar nepasidalintum su manimi savo laimikiu, vade? Aš iš toli keliauju, ir jau daug dienų nieko burnoje apart miško uogų neturėjau. Jėgos mano jau senka, o kelias dar ilgas.

Išsitraukė Karvaitis kalaviją, perkirto elnią pusiau ir geriausią, užpakalinę dalį parodė seniui.

- Imk, seni. Aš jaunas, mano dantys stipresni, aš galiu ir kietesnę mėsą įkasti.

- Dėkui, Karvaiti, - pasakė senis. – Man nereikia tavo mėsos. Aš tik norėjau išbandyti tave. Matau, geras vadas ir žmogus esi, todėl padėsiu tau tavo nelaimėje. Tu turėsi vaiką, kurio taip trokšti. Tačiau tavo gentis turi atsisakyti aukojimų visiems dievams, kuriems jūs šiandien meldžiatės, ir tris metus per kiekvieną jaunatį, prie šios liepos atnešti po elnią. Čia gyvena deivė Laima, kuriai ir atiduosite aukas. O dabar, pasisuk, vade. Matai tą vietą ant marių kranto? Lygiai po trijų metų, diena dienon tu čia ateisi su savo žmona ir čia jūsų lauks laimė. Jūsų vaikas bus nepaprastas, tačiau tu jo vertas, Karvaiti.

Karvaitis dar norėjo paklausti senio, tačiau, atsisukęs į liepą, jo nepamatė. Senis dingo. Karvaitis tuoj kalaviju prikirto malkų, sukrovė ritualinį laužą ir paaukojo sumedžiotą elnią.

Klausymas senio patarimo, tris metus Karvaitis liepė kuršiams aukoti deivei Laimai. Kuršiai, nesulaukdami jokių pasikeitimų, paskutiniais mėnesiais neramiai žvilgčiojo į vado žmonos liekną liemenį ir jau aukojo nebe taip noriai. Tačiau Karvaitis siekė išpildyti pažadą iki galo. Numatytam terminui besibaigiant, auštant jis su žmona atėjo į senio nurodytą vietą. Ten ant kranto bangos supo pintinę, kurioje miegojo tvirtas putlus kūdikis. Karvaitis su žmona parsinešė tą kūdikį į rūmus ir pavadino Neringa. Dėkodami Laimai už šią nuostabią dovaną, susirinkę visi kuršiai, surengė didžiulę puotą, kuri tęsėsi tris dienas ir tris naktis. Į puotą atvyko ir sena atsiskyrėlė burtininkė. Ji priėjo prie lopšio, pažvelgė į kūdikį ir pasakė:

- Tavęs, Karvaiti, laukia nemalonumai dėl šio vaiko, tačiau mergaitės laukia didinga ateitis, o jos vardą žmonės amžinai prisimins.

Nieks tada į burtininkės žodžius nekreipė didelio dėmesio.

Tačiau jau nuo pirmų savaičių mergaitė kėlė artimiesiems rūpesčių. Augdama ne dienomis, o valandomis, ji reikalavo vis daugiau ir daugiau maisto, net šešių žindyvių pieno jai nepakakdavo, kad pasisotintų. Po mėnesio auklė nebegalėjo jos pakelti. Po pusantro mėnesio mergaitė pasiekė gabaliuką keptos mėsos, griebė ir suvalgė. Nuo to laiko jai duodavo suaugusių žmonių maistą. Būdama vienerių metų ji jau bėgiojo su paaugliais po mišką ir ūgiu siekė savo tėvą. Štai tada Karvaitį aplankė žynys – vaidila. Vaidila išsakė Karvaičiui visos genties nerimą:

- Tris metus, tu vertei gentį melstis trečiojo lygio deivei. Trims metams tu atitraukei savo tautą nuo didžiųjų dievų. Tai didelė nuodėmė ir ji slėgs tavo sąžinę. Jei nenori visai tautai prišaukti didėlės nelaimės, tu privalai paaukoti Neringą Perkūnui.

- Ne, - paprieštaravo Karvaitis. – Neringą padovanojo Laima, ir aš tikiu, kad ji atneš laimę kuršiams. Aš niekam neleisiu jos skriausti.

- Gerai, - pasakė vaidila. – Tuomet aš keliausiu į pagonių žynių šventovę – Romuvą ir apie viską papasakosiu Krivių Krivaičiui. Jis čia atsiųs sembus, ir tavo tautos kraujas kris ant tavo galvos, Karvaiti.

- Tebūnie kaip sakai, - neišsigando vadas. – Tegul mus teisią Krivis. Aš pasiimsiu Neringą ir mes kartu keliausime pas Aukščiausią Žynį.

Kelias nuo kuršių pilies iki Romuvos – prūsų religinio centro – buvo neilgas. Po paros jie stovėjo prieš didįjį Krivį. Šis išklausė abi puses, po to liepė atvesti mergaitę. Įdėmiai pažiūrėjo jai į akis ir tarė:

- Prieš daug daug tūkstančių metų į Žemę nukrito Žvaigždė. Ta žvaigždė pagimdė garsią gentį milžinų baltais plaukais ir dangaus spalvos akimis, davusią pradžią daugeliui tautų. Ką gali žinoti, gal šis vaikas – vienas iš jų? Jis atneš laimę kuršių tautai ir tau, Karvaiti.

Sužinoję tokį Krivių Krivaičio nuosprendį, kuršiai Neringą dar labiau mylėjo ir globojo. O kad turėtų namus pagal savo stotą, kuršiai nutarė Neringai pastatyti pily, kurioje lubos būtų aukštesnės nei nerijos pušys.

Neringa taip pat mylėjo kuršius ir daug gero jiems padarė. Dar būdama paauglė ji traukdavo smėlyje įstrigusius vežimus, į krantą išvilkdavo jūroje audroje nukentėjusius laivus. Jai nieko nereiškė išvalyti miško aikštelę naujam kaimui įsikurti, išrauti kelmus su šaknimis, ar nupūsti grėsmingai atslenkančią ir grasinančią kaimui kopą į jūrą.

Neringa užaugus, atėjo laikas pagalvoti apie vedybas. Bet tarp mažaūgių kuršių ir prūsų neatsirado jai tinkamos poros. Net iš kitų genčių piršliai atvykdavo pas Karvaičio dukrą, tačiau jai vis netiko. O kad niekas neįsižeistų, Neringa sugalvojo išbandymą: “Tas galės mane vesti, - paskelbė ji – kas numes akmenį iki Ventės – didžiulės pilies kitoje marių pusėje.”

Daug jaunikaičių bandė, bet niekam nepavyko. Iki šiol skersai marių driekiasi damba iš akmenų, kuriuos mėtė Neringos gerbėjai. Vienas jų, nesėkmingai bandęs permesti akmenį, pyko ir sakė: “ Mus apgavo, davė neįveikiamą užduotį. Nėra pasaulyje žmogaus, kuris galėtų numesti akmenį į kitą krantą”. Tai išgirdusi, Neringa, kad jį sugėdytų, pakėlė riedulį pusės žmogaus ūgio ir metė jį taip, kad perlėkęs per visas marias, jis nukrito prie pilies sienų. Nuo smūgio garso visos marios skambėjo. Po smūgio iš rūmų išėjo milžino ūgio žmogus ir šaukdamas “Kas drįsta mėtyti akmenis į mano pilį?”, čiupo riedulį ir taip metė, kad šis perlėkė per salą, kurioje gyveno Neringa, ir į jūrą nukrito. Pamačiusi tai, Neringa suprato, kad ana ten gyvena jos vertas vyras.

Netrukus po šio nutikimo prasidėjo baisi audra. Vėjas nerimo nė akimirkai. Jūra plovė Kuršių salas ir jų auksines kopas. Marių vanduo veržėsi į Nemuną. Potvynis grėsė ir Neringos jaunikio piliai. Tuomet ji, surinkusi gausybę akmenų sudėjo juos aplink pilį, sėmė vieną kopą po kitos į savo prijuostę, nešė per marias ir supylė smėlio juostą, sujungusią salas ir atskyrusią marias nuo jūros. Taip ir išgelbėjo Ventę, toji sampyla iki šiol yra. O smėlio juostą žmonės pavadino Neringos vardu.

Audrai nurimus, kuršiai iškėlė dideles Neringos vestuves. Tris dienas, tris naktis šventė tęsėsi. Po vestuvių Neringa išsikėlė gyventi pas vyrą į Ventę, bet visą gyvenimą nepaliko kuršių be priežiūros. Ji pereidavo per marias ir padėdavo jiems sunkiuose darbuose. Prižiūrėjo ir žvejų valtis.

Neringa pagimdė sūnų. Bet apie jo likimą mažai žinoma, tik išlikusi sena pranašystė: “…ateis audra iš jūros ir siaus metus ir vieną mėnesį, ir nurims. Bet, audros metu, iš rytų ir iš pietų ateis stiprūs žmonės pasikaustę metalu, ir siaus jie, kol nekris nuo jų kardų dievai, milžinai ir Prūsijos tautos...”