Legenda apie Neringą (4 variantas)

Ten, kur baltai gelsvi smėlio kalneliai skiria jūros ir marių mėlyną paviršių, prieš daug šimtų metų buvo derlingi laukai, žaliavo pievos, augo javai. O toj kopų vietoj, kur smiltys užpylė Karvaičių kaimą, didžiavosi galinga pilis. Jos bokštai dantytais kuoreliais veržėsi iš tamsaus pušyno ir ne vienam priešui baimės įvarydavo. Iš storų rąstų ji buvo. Ją puošė erdvios menės, įvairūs išpjaustinėjimai, gintaras, jūros kriauklės. Žydintys sodai ir gėlynai kiekvieną viliojo. Per šiuos žalumynus vinguriavo takelis į čia pat esantį kalną, kur buvo Laimos šventovė. Koks gražus vaizdas iš čia akims atsiverdavo į bekraštę jūrą ir marias! Kartais įširdusi jūra vertė bangų kalnus, tuo tarpu ramios ir užsisvajojusios marios lyg veidrodis spindėjo.

Pilies valdovas Karvaitis buvo narsus vadas ir drąsus jūrininkas. Jo žmoną apylinkė pažino kaip gražią ir kilnaus būdo moterį. Jų namuose žydėjo gerovė: skryniose, kambariuose ir daržinėse buvo visko pilna. Tik betrūko didžiausios laimės: neturėjo vaikelio, kuo galėtų pasidžiaugti, kam galėtų visą gerą palikti. Ilgai, ilgai to meldė juodu deivę Laimą. Pagaliau Laimai jų pagailo. Po dviejų metų, vieną pavasario rytą, kai viskas žaliavo ir vieversėliai giedojo, pabunda tėvas ir netiki: maža dukrelė jam juokiasi lopšelyje. Tėvai neapsakomai džiaugėsi. Žyniai ir garbūs svečiai jiems laimės linkėjo. Į gimtuves susirinko daug svečių. Po skarota Laimos liepa sukrovė padėkos auką ir iškėlė didelę puotą.

Mergelė greit augo. Bet kaip keista: keturių savaičių mergelę vos bepajėgė auklė ant rankų nešioti ir ant kelių laikyti. Jos ūgis stebino žmones. Devynių mėnesių jau bėgiojo kaip didelė mergaitė. Kasos išaugo iki žemės. Sunku buvo ją ir prisotinti: valgė už tris. Kad tik neverktų, davė jai, ką tik galėjo: duonos, mėsos, kruopų ir visokiausių daržovių. Žmonės savo ruožtu kalbėjo: „Piktoji laumė apmainė pirmą naktį tikrąjį vaiką, ir padėjo netikusį“. Susirūpino tėvai. Nebežinojo, ką daryti, kur patarimą rasti. Ieškojo paguodos pas saitonius, klausinėjo vėjonių, būrė pas burtonius ir išmėgino liepsną pas žvakonius. Žyniai kratė savo žilas galvas ir sakė: „Kūdikis yra gerosios deivės Laimos stebuklinga dovana. Šis vaikelis niekam bloga nepadarys. Jūsų džiaugsmui žmonės gėrėsis šia mergele, ir garsas apie ją toli pasklis. Parūpinkit jai greit naujus namus; kaip mes numatom, dešimt kartų aukštesnius, negu senieji.“ Tėvų veidai vėl nušvito. Ir surentė iš puikių sienojų savo milžinei dukteriai tokią aukštą menę, kad jos ūgiui tiktų.

Netrukus suėjo Neringai aštuoniolikti metai. Išsipildė viskas, ką žyniai pranašavo: tėvai negalėjo atsidžiaugti gražia dukteria, o ji darė visiems gera. Pamačius kur vargą ar nelaimę, tol nenurimdavo, kol tinkamai nepagelbėdavo. Jei laivas rasdavos pavojuje jūroj ar mariose, ji brisdavo per įnirtusias bangas ir traukdavo už inkaro laivą į saugų krantą. Vargšus, vos tik nepaskendusius jūreivius paimdavo ji ir nešdavo savo prijuostėje namo. Ar miške kas paklysdavo, ar baloje su visu vežimu nugrimzdavo, ar kopų smėlyje nusmegdavo, ir jiems mielai padėdavo, ištraukdama ir išvesdama į gerą kelią.

Neringos dora ir grožis žavėjo visus arti ir toli. Daug kas iš aukštų jaunikaičių įsigeidė ją būtinai vesti. Deja, nesisekė: Neringa už viską labiau mylėjo laisvę. Tada aplinkinių genčių valdovų sūnūs, aukšto ūgio ir tvirtapečiai jaunikaičiai, susitarė išvien joti pas gražią kunigaikštytę ir tol nuo jos neatstoti, kol ji sutiks už kurio nors tekėti. Neilgai jie laukė. Sėdo ant eiklių žirgelių ir išjojo. Linksmas nepaprastų svečių būrys sugužėjo į Neringos pilį. Jų kardai švytravo, žirgelių pakinktai žibėjo. Nustebus Neringa išklausė pasveikinimo: „Būk sveika, gražiausioji visų mergaičių! Gali mums patikėti: be tavęs mums nėra laimės! Mes negrįšime namo, kol neišsirinksi sau jaunikio.“ Kad ir gudri kunigaikštytė buvo, bet dabar suprato neišsisuksianti. Todėl prabilo, kaip pridera aukšto valdovo dukrai: „Aš jus visus gerbiu, ir kiekvieno jūsų tėviškė – kilni šalis, bet tik tam mielajam priklausysiu, kurs iš tos gausios akmenų krūvos vieną numes iki pat Ventės pilies.“

Tada pakvietė ji visus prie iškilmingai jau paruošto stalo. Erdvioje menėje suskambėjo dainos, kanklėms pritariant. Protarpiais balsiai buvo girdėti pagyrų žodžiai dailiajai valdovo mergelei ir prie alaus ir midaus gausūs linkėjimai: „Kad metimas pasisektų!“ Jau įšilo visi, ir buvo linksma. Kiekvienas troško greičiau sužinoti, kam iš jų lemta pasidaryti gražiosios kunigaikštytės jaunikiu. Kaip susitarę pakilo visi ir šoko prie akmenų krūvos. Prasidėjo smarkios varžytynės. Akmenys tik švilpia per orą ir pliumpsi į marias. Tik štai atlekia nuo Ventės akmuo ir įkrenta į pačią jūrą. Tai jaunas Ventės pilies valdovas. „Tai jis!“ – sunerimo Neringa.

Išsiskirstė svečiai. Tylu liko pilyj be svečių, o jaunos kunigaikštytės širdyje neramu pasidarė dėl prarastos laisvės. Ilgai vaikštinėjo ji po apylinkę. Ir vėl tėvai susirūpino, dažnai nematydami savo dukters namie. Netrukus pakilo audra iš vakarų ir trylika metų be perstojo siautė. Rodėsi, lyg pasaulio galas atėjo. Smėlio kalnus suvertė jūra, o vėjas nešė jį vis tolyn, grasindamas užpustyti Kuršių kaimus. Nemuno vanduo ir marių bangos stūmėsi ir veržėsi vis giliau į kraštą.

Ir Ventės piliai grėsė pražūtis. Pagailo Neringai savo jaunikio. Prisipylusi sau pilną prijuostę smėlio, brido per marias ir pylė į jūrą. Subraukė ranka porą kopų į prijuostę ir nešė. Tačiau beeinant pasileido jos prijuostės raištis, ir per anksti nuslinko visas smilčių kalnas į marias. Prisirinkusi gausybę akmenų suvertė juos pylimu apie Ventės pilį. Nepatogu buvo jai bristi per marių klampynes. Gilias vietas primetė akmenų, kurių dar nesunaudojo jos jaunikaičiai, mesdami į tolį. Kai darbas buvo baigtas vaikštinėjo šia smėlio juosta garsi nuotaka ten ir atgal. Žmonės gėrėjosi milžinų pora ir džiaugėsi. Kitais metais iškėlė linksmas vestuves.

Dėl trylikos metų audros žyniai pranašavo, kad galingos tautos atvyks iš vakarų ir pietų, kai vėtra nurims, ir pavergs Prūsus. Taip ir įvyko. Šarvuoti vokiečių Ordino raiteliai atkeliavo pagonių prūsų – krikštyti. Įnirtingoj ir ilgametėj kovoj išgrobstė kaimus vieną po kito. Tas pat likimas palietė ir Skalvą, kur stovėjo Ventės pilis. Neringos milžinai sūnūs ir jos visa giminė kovodama už savo kraštą žuvo, o pilis parvirto griuvėsiais. Ilgainiui tą vietą užliejo marių bangos. Žvejai dar ir šiandien pasakoja apie mūrų liekanas, kurios kai kada matyti skaidriame marių dugne ties Ventės ragu, ir taip pat apie seklumą iš akmenų, skersai marių milžinės Neringos išmėtytą.