Legenda apie Neringą (2 variantas)

Viename Kuršių kaime, neturtingo žvejo šeimoje gimė duktė. Žmona mirė, ir žvejui teko vienam auginti dukrelę. O mergaitė buvo nepaprasta: augo labai greitai, buvo labai stipri. Žmonėms ji atrodė lėta ir nerangi, todėl praminė ją Neringa. Išaugo Neringa milžinė: lengvai išraudavo pušį, nusviesdavo didžiulį akmenį. Labiausiai ji mėgo stovėti ant jūros kranto ir laukti sugrįžtančių žvejų: užslinkus rūkui ar debesims, išsipindavo savo ilgas kasas ir mosuodavo jomis padangėje, kol saulė nušvisdavo.

Graži buvo Neringa. Išgirdo apie jos grožį jūrų slibinas ir užsigeidė sau į žmonas. Jai nesutikus, slibinas puolė skandinti žvejų laivus. Tada Neringa nutarė atitverti slibiną smėlio pylimu. Nešė prijuostėje į jūrą smėlį, pylė kopas, klojo pušis, mėtė akmenis. Taip Neringos smėlio juosta atskyrė marias nuo jūros.

Bet slibinas nenurimo: neleido žuvims įplaukti į marias, ir žvejai ėmė burbėti – tegul Neringa teka už to slibino. Išgirdo apie tai Naglis, milžinas nuo Palangos. Pamilo jis Neringą ir stojo jos ginti. Nukapojo slibino galvas, perkirto žvynuotą kūną ir, visa į krūvą sunešęs, smėliu užpylė. Taip atsirado Naglio kalnas. O Naglis su Neringa ant to kalno linksmas vestuves atšoko.